Polipropilenas (PP) sintetinamas iš propileno monomero, esant kontroliuojamai temperatūrai ir slėgiui, naudojant organometalinius stereospecifinius katalizatorius (Ziegler-Natta tipo), pvz., δ-TiCl3-(C2H5)2AlCl arba TiCl3-(C205–9)3Al3(C205–9) polipropilenas vienam gramui TiCl3). Priklausomai nuo naudojamo katalizatoriaus ir polimerizacijos proceso, gautas polimeras turi tris skirtingus stereocheminių struktūrų tipus skirtingomis proporcijomis: izotaktinę, sindiotaktinę ir ataktinę. Izotaktinio polipropileno -dažniausia komercinė forma-metilo grupės yra toje pačioje polimero pagrindo pusėje – tokia konfigūracija lengvai palengvina kristalizaciją. Izotaktinės formos kristališkumas suteikia puikų atsparumą tirpikliui ir karščiui. Per pastarąjį dešimtmetį sukurtos katalizatorių technologijos sumažino ne-izotaktinių izomerų susidarymą, todėl nebereikėjo atskirti mažos vertės ataktinių komponentų ir supaprastinti gamybos etapai. Yra du pagrindiniai polipropileno gamybos procesai: dujų fazės procesas ir skysto propileno suspensijos procesas. Be to, kai kurie senesni srutų apdorojimo įrenginiai ir toliau veikia, kaip reakcijos terpę naudoja skystą sočiąjį angliavandenilį.
Palyginimui, tiek didelio{0}}tankio, tiek mažo Dėl šių savybių skirtumų atsiranda skirtingų galutinio{5}}naudojimo programų. Dėl standumo ir lengvo orientavimo polipropileno homopolimerai tinka įvairiems pluoštams ir įtemptoms juostoms gaminti, o dėl didelio atsparumo karščiui juos galima naudoti standžiuose aukšto slėgio induose, prietaisuose ir liejamuose automobilių komponentuose.
Pagrindiniai veiksniai, įtakojantys polipropileno homopolimerų apdorojimo charakteristikas ir fizikines savybes, yra molekulinė masė (paprastai išreiškiama lydalo srauto greičiu), molekulinės masės pasiskirstymas (MWD), stereospecifiškumas ir priedai. Vidutinė polipropileno molekulinė masė svyruoja nuo maždaug 200 000 iki 600 000. Molekulinės masės pasiskirstymas paprastai išreiškiamas kaip polimero masės -vidutinės molekulinės masės ($M_w$) ir jo skaičiaus-vidutinės molekulinės masės ($M_n$) santykis; šis santykis žinomas kaip polidispersiškumo indeksas.
Polimero molekulinės masės pasiskirstymas labai įtakoja jo apdirbamumą ir galutinio{0}}naudojimo efektyvumą. Taip yra todėl, kad išlydytas polipropilenas yra jautrus šlyčiai--, o tai reiškia, kad jo tariamasis klampumas mažėja didėjant slėgiui. Polipropilenas su plačiu molekulinės masės pasiskirstymu yra jautresnis šlyčiai, nei siauro pasiskirstymo polipropilenas; todėl medžiagas su plačiu pasiskirstymu lengviau apdoroti liejant įpurškiant. Tam tikroms specifinėms reikmėms, ypač pluoštams, reikalingas siauras molekulinės masės pasiskirstymas. Molekulinės masės pasiskirstymą įtakoja ir katalizatoriaus sistema, ir polimerizacijos procesas. Peroksidai dažniausiai naudojami ekstruzijos po-reaktoriaus metu, siekiant sukelti cheminį skaidymą (kontroliuojamą skilimą), taip susiaurinant molekulinės masės pasiskirstymą. Šis procesas žinomas kaip kontroliuojama reologija (CR).
Palyginti su polietilenu, izotaktinis polipropilenas -dėl savo unikalios molekulinės struktūros ir spiralinės kristalinės formos- turi molekulines grandines, kurios yra jautresnės oksidaciniam skaidymui, kurį sukelia šviesa ir šiluma. Įprastomis apdorojimo ir galutinio{3}}naudojimo sąlygomis polipropilenas atsitiktinai nutrūksta, todėl sumažėja molekulinė masė ir padidėja lydalo srauto greitis. Visuose komercinės klasės -polipropilenuose yra stabilizatorių, kurie apsaugo medžiagą apdorojant ir užtikrina patenkinamą galutinio{6}}naudojimo efektyvumą. Specializuotose srityse, be antioksidantų ir UV stabilizatorių, reikia papildomų priedų; pavyzdžiui, į plėvelės sudėtį dedama tepalų ir antiblokavimo medžiagų, kad sumažintų trinties koeficientą ir neleistų plėvelei prilipti prie savęs. Į pakavimo medžiagas dedama antistatinių medžiagų, kad būtų pašalintas statinis krūvis, o branduolį didinančios medžiagos naudojamos siekiant padidinti skaidrumą arba sutrumpinti formavimo ciklus. Homopolimerinės dervos paprastai klasifikuojamos pagal lydalo srauto greitį ir galutinį panaudojimą. Lydymosi srauto greitis nustatomas pagal vidutinę molekulinę masę ir molekulinės masės pasiskirstymą. Nors kai kurioms specializuotoms reikmėms reikalingas net 400 dg/min lydalo srautas, standartiniai komerciniai homopolimerai paprastai svyruoja nuo 0,5 iki 50 dg/min. Lydymosi srauto greitis paprastai yra pagrindinis veiksnys nustatant apdorojimo charakteristikas.